Lituanicono Kosmosas 21-27

Tęsiu Lituanicono apsakymų konkurso apkalbas. Jei kyla klausimų dėl vertinimo ar komentarų pobūdžio bei tvarkos, tai kviečiu pirmame įraše apibrėžtas šitos mano avantiūros taisykles.

Skrydis. Vertinimas – 1. Už tai, kad ištvėriau iki personalo skyriaus viršininko.

Gaja. Vertinimas – 4. Didelis menas padaryti, kad tokio tipo pasakojimas neišsilukštentų kaip bananas jau pirmoje pastraipoje. Šį kartą nepavyko, nors apskritai tai sudėta viskas palyginus neblogai, skaitomas iki pat pabaigos, labai tvarkingas ir „pagal taisykles”. Šiaip nebūtų labai prie ko kabintis, bet skonio reikalas toks jau yra.

Pasaulio pabaiga. Vertinimas – 0.

Žinok, kad esu. Vertinimas – 9. Jei apie šį darbą galėčiau rašyti nepainiodamas privačių ir konkursinių interesų, tai parašyčiau čia labai ilgą panegiriką apie tai, kodėl jis man pasirodė stipriausias iš visų. Jei galėčiau, tai sakyčiau skaitant atkreipti dėmesį, kaip nejuntamai pasakojime supintas laikas ir kaip nepastebimai skaitytojas vedamas iš čia į ten, iš dabar į tada, kaip keičiasi adresatas ir kokį intymumą su pasakotoju tokiu būdu pavyksta pasiekti, o pavykus – kokį neįprastą ir labai sunkiai bet kokiame tekste perteikiamą ryšį užmegzti. Jei galėčiau, tai gėrėčiausi, koks lyriškas pavyko tekstas. Ir net nepaisant, kad dar daug kur reikėtų nugludinti. Tada apsimesčiau, kad pykstu, jog į temą nepataikyta. Bet tik apsimesčiau, nes iš tikro tai prirašyčiau bent kelias pastraipas apie tai, kas šitam tekste yra (ar gali būti) kosmosas, kodėl jis taip stipriai išsiskiria bendram kontekste ir kodėl darbas nuo to tik dar įdomesnis atrodo. Tada turbūt pats sau prieštaraučiau ir leisčiausi į ilgą diskusiją apie vidines apsakymuose kuriamų pasaulių konstrukcijas ir kas yra SF ir fantastika apskritai, ir kodėl būtent šitas tekstas man taip priminė bene įsimintiniausią lietuviškos fantastikos kūrinį „Kelionė į Tandadriką” (net jei pastarasis gerokai gausesnis SF tropų). Jei galėčiau, tai pirkčiau knygą. Bet negaliu nė pirkt, nė viso šito rašyti.

Užeik. Vertinimas – 4. Iiir visi argumentai apie prieš tai skaitytą tekstą gali būti tėkšti man į veidą, pamačius šio įvertinimą. Neturėčiau kaip gintis. Kažkur iki vidurio džiaugiausi, kaip man nuskilo du tokius darbus vieną po kito skaityti. Akivaizdu, kad šis tekstas sudėtas ranka, kuriai tokia veikla ne naujiena. Bet vat tas pasitikėjimas savimi ir pakiša koją galiausiai. Kaip anas tekstas sugebėjo išlaikyti paprastumą ir savotišką tiesmukumą, taip šitas užsisuko intelektualiniam kadrilyje taip, kad velnias koją turbūt nusilaužtų. Gali būti, kad pastaruoju metu aš tiesiog tingiu tokio pobūdžio tekstus skaityti, bet iš esmės tai čia yra pagal visas lietuviškas literatūros studijose kokiam VDU išmoktas taisykles sukalta esė, truputį apvilkta fantastikos elementais. Tikiu, kad bus kam labai patinka.

Žvaigždžių metalas arba ankstyvojo feodalizmo linksmybės. Vertinimas – 4. Išskirtinis bendram kontekste. Savotiška avarija ar skausminga sportininko trauma, kur akių negali atplėšt. Sakyčiau, net įspūdingas fasadas. Bet kaip dažnai su tokiais žaidimais būna, kažkur tiesiog imi ir nusprendi, kad neturi nė laiko, nė nuotaikos ieškoti, kas po tuo fasadu paslėpta. Ypač kai ne savo noru į tokią pelkę įpuoli. Nors parašyta gerai, kryptingai, su išmone, drąsiai ir tikrai gerai.

Kai gros orkestras. Vertinimas – 6. Visai įdomus žaidimas. Kabinėtis prie tam tikrų klaidų, neatitikimų, kalbos ar stiliaus galima, bet čia yra geras pavyzdys, kai to visai nesinori. Pasakojimas sugeba išlaikyti dėmesį iki pat pabaigos ir net priverčia pagrįžti, kad pasitikslintum, kaip ten viskas iš tiesų nutiko. Besitikslindamas randi visai įdomių idėjų apie atmintį ir identiteto paiešką, apie vienišumą ir būtį kartu, apie traumas, laiką ir jo cikliškumą. Matosi, kad vienas iš tų, kur autorius rašo jau ne pirmą kartą, turi gana aiškų sumanyną ir jo laikosi nesimėtant ir nesiblaškant.

Lituanicono Kosmosas 13-20

Tęsiu Lituanicono apsakymų konkurso apkalbas. Jei kyla klausimų dėl vertinimo ar komentarų pobūdžio bei tvarkos, tai kviečiu pirmame įraše apibrėžtas šitos mano avantiūros taisykles.

Suspaustas erdvėlaikis. Vertinimas – 4. Tvarkingas, aiškią mintį turintis darbas, kurį buvo galima šiek tiek padailinti ir paramstyti, bet apskritai tai tikrai skaitytinas.

Kai danguje nebeliko žvaigždžių. Vertinimas – 4. Galima pakartoti tą patį. Dar gal pridėti, kad skaitant gali užčiuopti kruopą to jausmo, kai žvaigždėtą, vėsią naktį spoksai galvą užvertęs į dangų. Bet tik nedidelę kruopą.

#51: Jausmas. Vertinimas – 6. Labai taiklus tekstas, vaizdus ir įtraukiantis. Įmestas nedidukas kabliukas neleidžia atsipalaiduoti iki pat pabaigos ir gana lengvai, be didesnių pastangų išlaiko dėmesį. Patiko pasakojimo struktūra. Nors pabaiga nebuvo netikėta, bet ji puikiai išpildo ir uždaro pasakojimą. Ne kiekvienas tekstas turi turėti kažkokį super pribloškianti siužeto posūkį, kad jį būtų malonu skaityti. Ypač kai tekste minties sodinukų ir taip galima rasti visai nemažai. Rekomenduoju.

Rasokit dangūs. Vertinimas – 6. Neapsisprendžiu, ar ambicingiausias ir geriausias konkurso darbas kol kas, ar didžiausia pamaiva. Išskirtinė forma užkabina ir bendram kontekste palieka įspūdį. Filsosofinis-teologinis kadrilis užkurtas toks, kad skaityti vietomis yra gana sunku. Vargina. Gerąja prasme. Norisi patogiau įsitaisyti, pasiimti arbatos ir panarstyti po kaulelį. Bet tuo pačiu, ypač skaitant kai kurias eilutes, kai kuriuos išsireiškimus ir konstrukcijas, pradedi truputį bijoti ir įtarti už teksto slypint tokią šiek tiek paauglišką, perdėm ideologinę užmačią. Bet kuriuo atveju gana akivaizdu, kad darbo autorius puikiai žino ką ir kaip nori pasakyti. Dėl to rekomenduoju, bet tikrai ne kiekvienam.

Ultramarininės skylės. Vertinimas – 0.

Marso karštinė. Vertinimas – 4. Visai smagi refleksija lengvai atpažįstama tema. Kiek lengvoka ir viliojanti vieną kitą pastraipą greitai peršokti, bet skaitydamas naktį ir sunkiais vokais, esu visai dėkingas.

Jonas Kalamitas ir kosminė nesąmonė. Vertinimas – 7. Labiausiai patiko tai, kad kūrinys puikiai žino, kas ir koks jis ir nebando aukščiau bambos iššokti. Jonas Kalamitas pateiktas taip, kad laisvai atgytų ir darbo tęsiniuose ar naujuose nuotykiuose, į kuriuos jis be jokios abejonės įsivelia. Turbūt gyviausias personažas, kurį pavyko sutikti konkurso darbuose kol kas. Bene žodingiausias darbas. Rekomenduoju ypač tiems, kuriems smagūs ir išbaigti pasakojimai apie keistus bet linksmus nuotykius.

Visatos palangė. Vertinimas 7. Tai melancholiška, poetiška istorija apie žmogaus senatvę, vienatvę ir susitaikymą su neišvengiama pabaiga. Daug kas čia patiko – išmoningai panaudotas settingas, kalbos stilius, tarmė. Dar džiugina personažų gyvybė, kuria retas darbas pasigirti gali. Tekstas ypač vizualus ir artimas. Skaitai ir prieš akis kyla šauniai nutapytas pasakojimo pasaulis, o pats jautiesi ant tos visatos palangės prisėdęs. Galvoju, kodėl taip. Ir vienintelė į galvą šaunanti mintis yra ta, kad šitas darbas, turbūt aiškiausiai iš visų skaitytų kalba ne tiek apie kosmosą, kiek apie žmogaus vidų. Kitaip tariaint, kosminis elementas čia yra įrankis, kurio meistro rankose nė nesimato ir kuriuo įmantrus, tačiau paprastas ir jaukus pasaulis nukaltas.

Lituanicono Kosmosas 7-12

Tęsiu Lituanicono apsakymų konkurso apkalbas. Jei kyla klausimų dėl vertinimo ar komentarų pobūdžio bei tvarkos, tai kviečiu pirmame įraše apibrėžtas šitos mano avantiūros taisykles.

Palaimintieji. Vertinimas – 3. Idėja visai įdomi, bet ji palikta šiek tiek šone. Kalba ir stilius neužkabina. Kad vienus svarbiausių to pasaulio dokumentų gali rasti bet kas, užkalbėjęs dantį bibliotekininkei, neįtikina.

300. Vertinimas – 4. Politinė satyra apie atpažįstamus laikus. Kadangi man pačiam kažką juokingo parašyti yra turbūt neįkandama užduotis ir komedijos vengiu iš tolo, tai ir vertinti galiu tik labai paviršutiniškai. Keli šypsniai, atpažįstami veidai ir situacijos išlaiko dėmesį. Bet pasakojimas aktualus tik esamuoju laiku, o jo reflektuojami įvykiai turbūt yra ir labiau absurdiški, ir juokingi. Bent man.

Kaip žemėje – taip danguje. Vertinimas – 5. Ironiška turbūt, kad skaitant bene geriausiu tituluotas darbas šitaip pasimiršo per kelias valandas. Greičiausiai tai parodo labiau mano naivumą ir norą rasti konkurse kažką įstabaus. Ką prisimenu, tai kad prifarširuotas akivaizdžių nuorodų į fantastikos klasiką ir „something wicked this way comes”. Bet kai šitaip drąsiai imi žongliruoti klasikais, tai rizikuoji vieną kitą skaudžiai ant nosies užsimesti.

Tele… Tele…. Vertinimas – 6 O kaip dažnai būna dienų, kai noriu gilintis tik į pats save. Kiekvienas konkursas turi panašų darbą, kuris atrodo lyg rašytas mano kažkur gūdžiais aštuntos – dešimtos klasės laikais. Tik kur kas geresnis už tuos anuos rašinėlius. Toks tiesmukas, kad lupa per marmūzę net atsivadėjęs. Viskas išdėstyta kaip ant delno, paprasta, aišku, atrodo apgalvota. Fantazija, kuri žavi. Tik skaityti dar šiek tiek sunkoka. Visko atrodo labai daug ir labai greitai. Jei skaityt garsiai, tai reikėtų bert kaip žirnius į sieną, praleidžiant kas antrą pauzę, skirtą atsikvėpti. Jeigu aš teisus ir autorius ar autorė tikrai yra toks/tokia kaip atrodo iš teksto, tai turi labai stiprų pagrindą, nuo kurio atsispyrus galima visai didelių dalykų pasiekti. Kol kas dar sunku skirti aukščiausius balus, tačiau kol kas šitas darbas vienas iš labiausiai vertų paskaityti.

Tavo gintaro spalvos akys yra mano gintaro spalvos akys. Vertinimas – 4. Labai sunkus tekstas. Pretenzingas net. Man kalba ir atmosfera svarbu, bet viskam yra ribos. Pabaiga kaip kirviu nukirsta, panašu, kad netilpta į ženklų limitą. Mintį lyg ir gali suprast, bet ji vis pasimeta detalėse. Gerokai apkarpius, ištęsus, pasirinkus pagrindinę temą gal ir būtų galima rekomenduot.

Paukščių takas. Vertinimas – 8. Visų pirma, tai Milky Way nėra per saldūs. Jie yra būtent tokio saldumo, kokio ir turi būti tobulas šokoladukas. Prašau daugiau niekada nesakyti tokios šventvagystės. Visų antra, tai kol kas labiausiai patikęs darbas. Ir ne dėl to, kad šitaip užčiuopė mano silpnybę. O dėl to, kad gerai parašytas. Ne kaip nors prašmatniai ir grandioziškai. Ne kvapą gniaužiančiai ir pribloškiančiai. Ne avantiūriškai ar pamokslaujančiai. Tiesiog labai gerai. Dabar visi, kuriems nepatinka mano vertinimo kriterijai, gali sakyt – tai kaip tu čia kalbą išsikėlei, atmosferą išsikėlei, pasaulį išsikėlei, o ant tokio va, tavo paties žodžiais tariant, paprastumo ėmei ir susilydei. Tai aš jums truputį papasakosiu.

Esminiai čia yra du žodžiai – kalbos valdymas. Nereikia trilinkų sakinių, bereikalingų žaidimų linksniais, laikais ar išrašymu. Meistrystė ryškiausia tada, kai matai, kad paprastumas tapo įrankiu, kuriančiu įtikinamą pasaulio struktūrą, kai menkos detalės, kad ir šiek tiek per daug akivaizdžios, sugeba (tyčia) įskelti pasakojimo atmosferą taip, kad atsirastu nepasitikėjimas, nerimas ar, pirmą kartą skaitant konkurso darbus, šypsena ir klausimas, kas bus toliau, kaip viskas baigsis.

Jei man iš tikrųjų rūpėtų, kaip viskas baigsis ir kas bus toliau, tai darbą turbūt būčiau įvertinęs šiek tiek mažiau. Nes pabaiga iš tiesų labai akivaizdi, antra pusė šiek tiek atpalaiduojanti ir galbūt pameta, bent mano akimis, tą nuolatinės įtampos jausmą (nors atskleidžiant kūrinio pasaulį, ji, regis, kaip tik turėtų tik didėti). Gal dėl to, kad siužetas pasuko ten, kur to ir tikiesi, kad tą ir tokį posūkį esi matęs jau daugybę kartų ir labai ryškiai. Bet ryšku ir čia, todėl vertinimo mažesnio būti negali.